Šiandienos straipsnyje aptarsime kiekvienam krikščioniui svarbią temą - paklusnumą Dievui. Apžvelgsime pirmąjį įsakymą, duotą žmonėms, sukurtiems pagal Dievo paveikslą ir panašumą, ir panagrinėsime paklusnumo reikšmę pagal Bibliją. Taip pat aptarsime Adomo ir Ievos nepaklusnumo pasekmes ir pasimokysime iš jų istorijos. Sužinosime, kokia yra paklusnumo svarba krikščioniškame gyvenime ir ką apie tai sako Naujasis Testamentas. Kviečiu perskaityti

Pirmasis įsakymas žmonėms, sukurtiems pagal Dievo paveikslą ir panašumą

Pirmasis Adomo ir Ievos įsakymas, kurį jie gavo iš Dievo, buvo tvarkyti žemę ir daugintis. Sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą, jie turėjo būti Jo atstovai žemėje ir rūpintis gyvūnais. Pradžios knygoje skaitome: "Dievas palaimino juos, sakydamas: "Būkite vaisingi ir dauginkitės, kad pripildytumėte žemę ir padarytumėte ją jums pavaldžią; valdykite jūros žuvis, dangaus paukščius ir visus gyvūnus, kurie šliaužioja žeme". (Pr 1, 28). Šis įsakymas išreiškė Dievo pasitikėjimą žmogumi ir jo atsakomybę už kūriniją.

Svarbi pirmojo įsakymo dalis taip pat buvo nurodymas vartoti gyvybės medžio vaisius ir visus kitus medžius Edeno sode. Tačiau Dievas nustatė apribojimą - uždraudė valgyti Vaisiai nuo gėrio ir blogio pažinimo medžio. Štai Viešpaties žodžiai: "Nuo kiekvieno šio sodo medžio galite valgykite bet nuo gero ir pikto pažinimo medžio nevalgyk, nes tą dieną, kai nuo jo valgysi, tave ištiks mirtis" (Pr 2, 16-17). Šiuo draudimu buvo siekiama išbandyti Adomo ir Ievos paklusnumą ir jų meilę Dievui, kuris davė jiems viską, ko reikia gyvenimui.

Adomui ir Ievai, sukurtiems pagal Dievo paveikslą ir panašumą, Dievas suteikė laisvą valią. Jie galėjo rinktis paklusti Dievo įsakymams arba jų neklausyti. Deja, kaip žinome iš tolesnės istorijos dalies, pirmoji žmonių pora pasidavė Šėtono pagundai ir sulaužė draudimą valgyti vaisių nuo gėrio ir blogio pažinimo medžio. Šis įvykis turėjo milžiniškų pasekmių visai žmonijai - jis įvedė gimtąją nuodėmę ir fizinę bei dvasinę mirtį. Tačiau verta prisiminti, kad, nepaisant šio nuopuolio Dievas ne apleido savo kūriniją, bet paskelbė išgelbėjimo planą per Mesiją (Pr 3, 15).

Klusnumo Dievui svarba pagal Bibliją

Pasak Biblijos, paklusnumas Dievui yra nepaprastai svarbus kiekvieno žmogaus dvasiniam gyvenimui. Paklusnumas yra meilės, pagarbos ir atsidavimo Dievui, sukūrusiam mus pagal savo paveikslą ir panašumą, išraiška. Senajame Testamente skaitome daugybę pavyzdžių apie žmones, kurie pakluso Dievui ir taip patyrė Jo palaiminimą bei globą. Tokio požiūrio pavyzdys - Abraomas, kuris Dievo įsakymu buvo pasiryžęs paaukoti savo sūnų Izaoką. Už jo ištikimybę buvo atlyginta pažadu turėti daug palikuonių ir pažadėtoji žemė.

Naujajame Testamente paklusnumas Dievui įgyja vis dar didesnės reikšmės, nes ji glaudžiai susijusi su Jėzaus asmeniu Kristus. Būtent Jis, kaip Dievo Sūnus, tapo paklusnumo pavyzdžiu visiems žmonėms. Jėzus ne kartą pabrėžė, kad reikia klausytis Dievo žodžio ir jį įgyvendinti: "Žmogus gyvena ne vien duona, bet kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų" (Mt 4, 4). Kristaus klusnumas pirmiausia pasireiškė jo auka ant kryžiaus, kur jis atidavė savo gyvybę už išganymas žmogiškumą. Todėl krikščionims paklusnumas Dievui reiškia sekti Jėzumi ir priimti jo mokymą kaip amžinojo išganymo kelrodį.

Dvasinio gyvenimo praktikoje klusnumas Dievui pirmiausia pasireiškia kasdiene malda, Šventojo Rašto skaitymu ir dalyvavimu Bažnyčios bendruomenėje. Tai taip pat pasirengimas praktiškai įgyvendinti Dievo įsakymus ir vertybes, kurios, be kita ko, reiškiasi artimo meile, skriaudų atleidimu ir rūpinimusi socialiniu teisingumu. Verta prisiminti, kad paklusnumas Dievui nėra vien aklas įsakymų vykdymas, bet visų pirma yra gilaus santykio su Juo, grindžiamo meile ir pasitikėjimu, vaisius. Tik tada jis tampa tikros laisvės ir džiaugsmo šaltiniu.

Adomo ir Ievos nepaklusnumo Dievui pasekmės

Adomo ir Ievos nepaklusnumo Dievui pasekmės buvo sunkios ir ilgalaikės, paveikusios visą žmoniją. Pirmoji jų nuodėmės pasekmė buvo nekaltumo ir su juo susijusios gyvenimo rojuje harmonijos praradimas. Kaip aprašyta Pradžios knygoje, suvalgę uždrausto medžio vaisių, Adomas ir Ieva suvokė savo nuogumą, simbolizuojantį nekaltumo praradimą ir gėdos bei kaltės jausmų pradžią.

Kita jų nepaklusnumo pasekmė buvo išvarymas iš Edeno sodo ir žemės prakeikimas. Dievas nubaudė Adomą sunkiu darbu žemėje, turėjusiu atnešti jam sunkumų ir kovą su blogiu. Ievai, kita vertus, Jis skyrė bausmę - gimdymo skausmą vaikai ir paklusnumą vyrui. Visos šios bausmės turėjo priminti, kad reikia paklusti Dievui ir kad nuodėmė veda į kančią.

Galiausiai skaudžiausia Adomo ir Ievos nepaklusnumo pasekmė buvo mirties atėjimas į pasaulį. Iki žmogaus nuopuolio mirtis neegzistavo - žmonės turėjo amžinai gyventi vienybėje su Dievu. Tačiau dėl gimtosios nuodėmės mirtis tapo neatsiejama žmogaus likimo dalimi. Visi šie padariniai paveikė tolesnes kartas iki pat šių dienų, kai kiekvienas žmogus gimsta su gimtąja nuodėme ir turi kovoti su jos padariniais. Štai kodėl mūsų dvasiniam gyvenimui taip svarbu mokytis paklusti Dievui ir stengtis vengti nuodėmių.

Ko galime pasimokyti iš Adomo ir Ievos istorijos?

Pradžios knygoje aprašyta Adomo ir Ievos istorija mums suteikia daug vertingų pamokų apie dvasinį gyvenimą ir mūsų santykius su Dievu. Visų pirma ji mus moko apie nepaklusnumo Dievo įsakymui pasekmes. Gimtoji nuodėmė, kurią padarė pirmieji žmonės, atnešė į pasaulį kenčia, mirtis ir atskyrimas nuo Dievo. Todėl verta pamąstyti apie tai, kaip svarbu mums paklusnumą Dievo valiai ir kokią naudą tai duoda mūsų dvasiniam gyvenimui.

Kita svarbi Adomo ir Ievos istorijos pamoka yra ta, kad Dievas nori būti arti žmogaus ir užmegzti su juo asmeninius santykius. Žmogaus sukūrimas pagal Dievo paveikslą ir panašumą rodo, kad mes turime būti gyvas Jo meilės ir gerumo atspindys. Todėl verta ugdyti savo dvasingumą ir puoselėti santykį su Dievu meldžiantis, dalyvaujant Mišiose ar skaitant Šventąjį Raštą.

Paskutinis Svarbi šios biblinės istorijos pamoka yra ta, kad Dievas yra meilė ir atleidimas. Nepaisant Adomo ir Ievos nuodėmės, Dievas jų nepaliko, bet pažadėta jiems Gelbėtoją, kuris turėjo atkurti vienybę su Dievu. Šis pažadas išsipildė Jėzaus Kristaus asmenyje, kuris savo auka ant kryžiaus atvėrė mums kelią į išgelbėjimą. Todėl verta prisiminti Dievo meilę bei atleidimą ir stengtis gyventi pagal Jo mokymą, kad galėtume džiaugtis amžinojo gyvenimo pilnatve.

Kokia yra paklusnumo svarba krikščionio gyvenime?

Krikščioniškame gyvenime paklusnumas yra labai svarbus, nes jis yra vienas iš pagrindinių tikėjimo ir dvasinio augimo elementų. Biblijoje ne kartą pabrėžiama būtinybė paklusti Dievui ir Jo įsakymams. Paklusnus krikščionis stengiasi gyventi pagal Kristaus mokymą, o tai atsispindi jo santykiuose su kitais žmonėmis, elgesyje kasdieniame gyvenime ir priimant sprendimus.

Praktiškai paklusnumas krikščioniškame gyvenime, be kita ko, reiškia dalyvavimą bažnyčios bendruomenėje, reguliarią maldą, Šventojo Rašto skaitymą ir jo mokymo laikymąsi. Daugeliui žmonių paklusnumas taip pat reiškia dalyvavimą labdaringoje ar evangelizacinėje veikloje, kuri yra artimo meilės ir rūpinimosi kitų gerove išraiška. Svarbus paklusnumo aspektas taip pat yra gebėjimas priimti kitų bendruomenės narių kritiką bei pamokymus ir stengtis tobulinti savo elgesį.

Tačiau verta prisiminti, kad paklusnumas nereiškia aklo įsakymų vykdymo ar nereflektyvaus paklusimo valdžiai. Krikščioniškame gyvenime labai svarbu įžvelgti Dievo valią ir stengtis giliau suprasti Jo planą mūsų gyvenimui. Meile, pasitikėjimu ir pagarba Dievui grindžiamas paklusnumas leidžia mums iš tiesų patirti Jo buvimą ir veda į gyvenimo pilnatvę, kurios trokšta kiekvienas krikščionis.

Ką Naujasis Testamentas sako apie paklusnumą Dievui?

Naujajame Testamente taip pat pabrėžiama paklusnumo Dievui svarba, o Jėzus Kristus parodomas kaip tobulas paklusnumo pavyzdys. Evangelijoje pagal Joną skaitome: Jame skaitome: "Kas turi mano įsakymai ir jų laikosi, tas mane myli" (Jn 14, 21). Kita vertus, Laiške filipiečiams šventasis Paulius rašo apie Jėzų, kuris "nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, ir tai mirčiai ant kryžiaus" (Fil 2, 8). Todėl krikščionys kviečiami savo gyvenime mėgdžioti Kristaus laikyseną.

Naujajame Testamente randame daug kitų vietų, kuriose kalbama apie būtinybę paklusti Dievui. Pavyzdys - Laiškas žydams, kur Autorius primena 95 psalmės žodžius: "Šiandien, išgirdę jo balsą, neužkietinkite savo širdžių" (Žyd 3, 7-8). Šis raginimas skirtas ir tiems, kurie jau įtikėjo Kristų ir priėmė krikštastaip pat tiems, kurie vis dar nesiryžta priimti sprendimo atiduoti savo gyvenimą Dievui.

Naujajame Testamente paklusnumas Dievui taip pat glaudžiai susijęs su artimo meile. Jėzus teigia: "Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus" (Jn 13, 35). Kita vertus, šventojo Jokūbo laiške skaitome apie būtinybę tikėjimą paversti konkrečiais darbais: "Kaip kūnas be dvasios yra negyvas, taip ir tikėjimas be darbų yra negyvas" (Jok 2, 26). Todėl paklusnumas Dievui krikščioniškame gyvenime neapsiriboja vien įsakymų laikymusi, bet apima ir rūpinimąsi kitų gerove bei įsipareigojimą kurti Dievo karalystę žemėje.