Klausimą, ar krūtinės bučiavimas yra nuodėmė, daugelį metų kėlė daugelis katalikų. Šis klausimas kelia daug klausimų ir nuomonių, todėl sunku rasti galutinį atsakymą. Šiame tinklaraščio įraše nagrinėsime skirtingas katalikų tikėjimo interpretacijas, kai kalbama apie krūties bučiavimą.
Biblija nepateikia aiškaus atsakymo, ar krūties bučiavimas yra nuodėmingas elgesys, ar ne. Tačiau kai kurios ištraukos interpretuojamos taip, kad tokie veiksmai yra amoralūs. Pavyzdžiui, Laiške kolosiečiams 3, 5-6 šventasis Paulius įspėja dėl lytinio ištvirkavimo ir teigia, kad "niekas neturi išnaudoti ar išnaudoti brolio ar sesers šiuo klausimu". Nors šiose eilutėse nėra konkrečiai minimas krūtų bučiavimas, jos gali būti laikomos draudžiančiomis bet kokį seksualinį elgesį tarp nesusituokusių žmonių. Taigi, jei du nesusituokę žmonės užsiimtų tokia veikla, galima teigti, kad jie pažeistų Dievo įstatymą.
Kita vertus, Biblijoje taip pat yra vietų, kuriose teigiama, kad tam tikromis aplinkybėmis dviejų žmonių fizinis prieraišumas gali būti priimtinas. Pavyzdžiui, 1 Korintiečiams 7:3-5 sakoma, kad susituokę sutuoktiniai neturėtų atimti vienas iš kito santuokinių teisių, nebent abi pusės su tuo sutinka dėl dvasinių priežasčių. Tai rodo, kad fiziniai partnerių santykiai yra normalūs ir netgi skatintini, jei jie vyksta santuokos ribose.
Tačiau, nors Biblija ir remia fizinę meilę tarp susituokusių porų, tai nebūtinai reiškia, kad panašus elgesys už santuokos ribų yra priimtinas. Todėl vis dar galima teigti, kad dviejų nesusituokusių žmonių bučinys į krūtinę pagal katalikų tikėjimą būtų amoralus.
Apibendrinant galima pasakyti, kad nors kai kuriose Biblijos ištraukose teigiama, jog tam tikromis aplinkybėmis fizinis švelnumas tarp susituokusių porų gali būti leistinas, nėra aiškaus atsakymo, ar pagal katalikų tikėjimą krūtų bučiavimas yra nuodėmė. Kaip ir daugeliu kitų tikėjimo ir moralės klausimų, tikėtina, kad individuali interpretacija vaidina svarbų vaidmenį nustatant, ką kas nors tiki šiuo klausimu. Galiausiai kiekvienas žmogus pats sprendžia, ką jis ar ji tiki šiais klausimais, remdamasis savo supratimu ir sąžine, vadovaudamasis Šventuoju Raštu ir Bažnyčios mokymu.