Bažnyčios apmokestinimas yra gana dažna viešųjų diskusijų tema. Viena vertus, logiška, kad Bažnyčios institucija neturėtų daryti įtakos valstybei, o valstybė neturėtų kištis į vidinį tikinčiųjų gyvenimą. Tačiau kas istorija su pinigais, kuriuos tikintieji išleidžia Bažnyčia? Svarbu pradėti nuo to, kad visos religinės asociacijos yra atleistos nuo mokesčių registravimo. Todėl nėra tiksliai žinoma, kiek pinigų įplaukia į bažnytines institucijas ir kiek iš jų išplaukia. Akivaizdu, kad pinigai, surinkti per bet kokias mišias ar pamaldas, nepatenka į kunigų kišenes.
Be to, jis niekaip nėra įrašomas į išorę. Taigi logiška, kad tai yra pinigaikurie nėra apmokestinami. Jos naudojamos bažnyčios pastatų priežiūrai, nuosavoms išlaidoms ir labdaringiems tikslams.
Tokios pajamos pirmiausia priklauso nuo parapijos dydžio ir tikinčiųjų skaičiaus. Į šiuos pinigus reikėtų žiūrėti kaip į pinigus, kuriuos tikintieji naudoja savo bendruomenei remti, jie skiriami savanoriškai. Iš teisinės pusės, tai turėtų būti vertinama kaip tam tikra mokesčių atskaita. Tikintieji taip pat gali aukoti Bažnyčiai. Tikintieji skatinami aukoti pasinaudojant pajamų mokesčio lengvatomis, kurias valstybė skiria asmeniui, norinčiam paaukoti. Mokesčių lengvatos riba yra 6 proc. mokesčių mokėtojo metinių pajamų. Tai vadinama aukojimu garbinimo tikslais.