Kas išrado rožinis? Iš kur kilusios šiandieninės Rožinio maldos? Rožinio paplitimą tikriausiai galima sieti su kryžiaus žygiais ir riterių sugrįžimu iš Artimųjų Rytų XI amžiuje. Tuometiniai Palestinos gyventojai (daugiausia musulmonai) garsėjo ritmingomis, pasikartojančiomis maldomis, kurias atlikdavo virvele su karoliukais.
Maldos grandinės egzistavo ir kitose religijose, t. y. budizme ir induizme. Tų virvelių struktūra ir karoliukų skaičius buvo labai panašūs į dabartinius rožančius. Krikščionių riteriai, įkvėpti maldos virvelių paprastumo ir universalumo visuose tam tikros religijos socialiniuose sluoksniuose, perėmė šią idėją. Be to, didėjančiai Marijos garbinimo svarbai tuo metu galėjo turėti įtakos tai, kad rožinis buvo skirta būtent šiam asmeniui. Jakobas Sprengeris (inkvizitorius), dominikonas, veikalo "Raganų plaktukas" bendraautorius ir 1-osios Rožinio brolijos Kelne įkūrėjas, pridėjo "Tėve mūsų" ir "Tikiu" kiekvienos dešimtosios "Sveika, Sveika", kalbamos su kiekviena iš 15 paslapčių, pabaigoje.
Taip atsirado rožinis, vadinamas marijonų arba dominikonų rožiniumi. Taigi pati rožinio škaplieriaus idėja kilusi iš Artimųjų Rytų, tačiau rožinio, kokį jį pažįstame šiandien, susiformavimas yra visiškai kitokia istorija, tačiau taip pat susijusi su riteriškumu ir visur paplitusiu Marijos pamaldumu. Taigi pati rožinio maldos tradicija yra labai sena, tačiau per daugelį dešimtmečių jos svarba nė kiek nesumažėjo.