Krikštas yra pirmasis ir kartu svarbiausias sakramentas, kurį gauna žmogus. Ji išlaisvina mus iš gimtosios nuodėmės jungo. Jis vadinamas įstojimo sakramentu, nes jo priėmimas įjungia mus į krikščionių bendruomenę. Krikšto priėmimu prasideda mūsų santykiai su Dievas; tai ilgos tikėjimo kelionės pradžia. Norint gauti amžinąjį gyvenimą, būtina būti pakrikštytam. Be krikšto negalime priimti ir kitų sakramentų. Krikštą dažniausiai priima kūdikiai. Katalikų Bažnyčioje šią apeigą sudaro švęsto vandens užpylimas ant galvos ir kunigo tariami žodžiai: "Aš tave krikštiju pavadinimas Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios".
Per daugelį metų kilo daug ginčų dėl kūdikių krikšto. Vis dažniau pasigirsta teiginių, kad taip vaikui prieš jo valią primetama religija. Kai kurie tėvai susilaiko nuo krikšto vaikai ir nusprendžia palikti jiems galimybę rinktis, kai jie bus pakankamai suaugę ir subrendę, kad galėtų priimti tokį sprendimą. Įdomu pastebėti, kad anksčiau nebuvo papročio krikštyti vaikus. Šį sakramentą dažniausiai priimdavo suaugusieji. Tas pats pasakytina ir apie Jėzus Kristuskuris buvo pakrikštytas tik sulaukus 30 metų.
Kas pakrikštijo Jėzų Kristų?
Jėzus Joną Krikštytoją Jordano upėje pakrikštijo Jonas Krikštytojas 27-28 m. Tai buvo svarbus įvykis krikščionybės istorijoje. Tai buvo Jėzaus Kristaus misionieriškos veiklos pradžia. Po krikšto Kristus pradėjo melstis. Tada jis atsivėrė Dangus Šventoji Dvasia nusileido ant jo balandžio pavidalu. Taip pat pasigirdo balsas iš Dievo: "Tu esi mano mylimasis sūnus, tavimi aš gėriuosi".
Jėzaus nereikėjo krikštyti, nes jis buvo pradėtas iš Šventosios Dvasios. Tačiau jis tai darė iš meilės žmonėms ir norėdamas išpildyti savo likimą. Jis įvedė sakramentinį krikštą tik po savo prisikėlimo. Tačiau Jėzaus krikštas Jordane buvo labai svarbus žmonijai. Ji suteikė tikintiesiems galimybę apsivalyti nuo gimtosios nuodėmės. Tai taip pat buvo Jėzaus viešosios veiklos pradžia, kuri atvėrė kelią į amžinąjį gyvenimą danguje.